When close is too close.
Kažkada, kai dar buvau jauna ir ne tokia graži (su metais aš tik geryn lol), draugė tarė žodžius, kuriuos kartojau mintyse ne vieną kartą šių kelių metų bėgyje : vienintelis dalykas, kurį tu darai blogai, tai per daug visko bijai.
Ir tai buvo tiesa. Tąkart aš taip ir nesugebėjau perlipt per savo baimę, taip ir nesugebėjau iki galo, ar bent jau truputį, būti savimi. Bet tai buvo puikus spyris į subinę susimąstymui bei dalykų keitimui (labai sėkmingas, beje).
Aš vis dar kartais bijau. Bijau nudegt. Bijau sugadinti viską.
Bet baisiau yra suvokt, kad paleidai iš rankų kai ką labai vertingo, vat taip paprastai, nieko nedarant.
“Kas tau su galva negerai, Hippo?”- girdžiu sveiko proto likučių atgarsius smegeninėje.
Bet o kada su ja buvo kažkas gerai?
Ha.
Kažkur kažkas trakšteli ir suvokiu, kad vėl noriu perlipt per vieną savo ribų. Ties vienu dalyku, kuriame esu labai lame ir labai pasimetęs o ką dabar daryti vaikas. Nes kitąpus yra kažkas, dėl ko verta įdėti pastangų.
Net nesvarbu kiek labai klystu, jei klystu.
Šypt.
—
O tu kieta. Matau, nepalauši taip lengvai. Teisingai, keep doing that.
Rodyk draugams