Kai imi tilpti į savo paauglystės džinsus, o svarstyklės rodo tai, ką rodė prieš gerus penkerius metus, imi suvokti, kad traukies.
-Ko nori lauktuvių?
-Nustebink.
Prisimenu, kai pirmą kartą sutikau jį, jis devėjo raudonas kelnes.
Buvo šalta.
Aš, tuo tarpu, skendau šalike (nors net šiandien vaikščiojau su žiemine striuke tarp žmonių vienais marškiniais).
Antrą kartą, jau po kelių dienų, mes kartu siautėm litexpo parodų rūmuose.
Nuo antro karto nustojau skaičiuoti kartus.
Nes mes jau buvome draugais ateinančiam laikui ir dar gal šiek tiek ilgiau.
Tikriausiai esu suskaičiavus daugiausia iki septynių kartų, kai susitinku su nauju žmogumi.
Tikėjau, kad nustojau tai daryti.
O bet tačiau, pagavau save galvojant apie tai, jog vėl skaičiuoju.
Pabandžiau rasti šiam paikumui pasiteisinimą, o tada.. tiesiog.
Because it’s exciting.
Šypt.
Kartais sutinki žmones, su kuriais taip gera, taip gera, kad norisi įamžinti kiekvieną akimirką atminty, kiekvieną kartą.
I make up a thousand excuses just to run into you by chance.
Ha, ne, bet taip.
Will I ever,
Will We ever?
I see less already.
Damn.