Prisiglaudi prie vėsaus stiklo ir tūkstančiai pasaulių suplūsta į tavo mintis.
Vyras su akiniais, apaugęs vidutinio vešlumo barzda ir ant pečių užsimetęs odinę striukę, sėdi nebyliai prie tavęs, jo telefono ekranėly šviečia japonų kalba, kažką rašo, o tu šypteli it prasikaltus, jog akys pačios pakrypo į ne joms skirtas japoniškas mintis.
Vyras, o gal jo odinė striukė, kvepia kažkuo pažįstamu. Kažkokiais kažkada kažkur ragautais vaistais, bet negali suvokti kokiais ir nuo ko.
Tavo kūnas be jėgų. Ausinėse groja Coldplay, o tu nori, kad ši kelionė nesibaigtų.
Žinai, kad grįžęs nesugebėsi užmigti, kad ir koks pavargęs ar svajojantis apie miegą šią akimirką esi.
Esi alkanas, nusikalęs, nežinia net kodėl, ir besigailintis, kad neišnaudojai penkiolikos geriausių savaitės minučių pasiūlymo.
Bent jau oras džiugina mėlynas mano rankas.
Rodyk draugams