Kai kažko pasiilgsti taip labai labai, kad net gali jausti tai fiziškai, bandai išlaikyti šaltą protą ir per labiausiai neparodyti savo nesugebėjimo nustygti vietoje, iš to mažyčio milžiniško džiaugsmo, pagaliau gavus progą numalšinti tą ilgesį.
Tik kažkodėl, iš tiesų tai nepavyksta numalšinti nieko, nes esi nustumiama šalin ir nieks tau neleidžia įgerti į save akimirkas ir pripildyti ištuštėjusį vidų.
Ir galiausiai lieki sušalęs, išalkęs ir išsiilgęs.
—
-Habibi!
- pradeda pokalbį draugas arabas. Draugas, kurio dydis kaip tris aš. \Draugas, kuris būdamas toks didis, sugebėjo prigėręs nuvirsti ant grindų ir būti bandomas pakelti manimi.
Didysis arabas, išsiilgęs mielosios ir tokios mylimos manęs, siūlo susitikt. Su mielu noru. Klausiu, ar žada aplankyti mane? -Į Lietuvą nežada, bet galim drauge į Tailandą! Kai pareiškiu, kad aš studentiškai gyvenu - tai tada Turkey! Kai ir Turkey studentiškai neįkandama, gaunu naują pasiūlymą - come to Pakistan!
Ir vis tik, tokios naivios, bet draugystės man labai labai mielos. Kad ir po tiek metų, šilti jausmai išlieka maloniai rūsenantys kažkur viduj.
Net neabejoju, kad gausiu pakvietimą į jo dideles arabiškas vestuves.
One day.
—
Tuo tarpu, belaukdama arabiškų vestuvių, priglaudžiu pas save prancūzą.
Labiausiai tokiose netikėtose pažintyse man patinka ta akimirka, kai žmonės tampa nuoširdūs ir ima pasitikėti tavimi - dalintis mažom, mielom smulkmenom, patirtimi, išmintimi, savimi.
Pradžioj didėlio susižavėjimo nekėlęs prancūzas, galiausiai buvo pravertas it koks čipsų pakelis ir sukramsnotas visai skaniai.
—
Ir vis tik, kiek begalvočiau, iškeisčiau šimtą tokių prancūzų į vieną ilgesį malšinantį ne prancūzą.
Arba bulvytes.
Rodyk draugams