Sėdim balkone, rankose garuoja kavos puodeliai, o mes be žodžių stebim tingų, bundantį miestą.
Paskęstu mintyse. Prisiminimų nuotrupuose.
Apie kažką, kas vos neiškrito pro langą, bet niekaip neprisimenu kas tai buvo.
Apie gatvės maisto kvapą svetimam mieste.
Apie misterį kavą.
Apie Šteinį.
Apie kiniečius.
Ir ateities planus.
Apie tvarką kambaryje. Ir gyvenime.
O tada pradedu galvoje niūniuot dainas. Po trijų susivokiu, kad mes sėdim tyloj, abu paskendę kažkur savy.
Mintyse iškyla dulkanas klausimas - apie ką galvoji - šypteliu, bet neištariu jo garsiai.
Galiausiai prabylu:
- Karšta.