Daily bits of happiness

Ir kažkaip tema pakrypo apie santykius.
Per beveik tris metus vos kartą klibinom šitą temą. Per beveik tris metus kasdieninio bendravimo.

Jis buvo tas žmogus, nuo kurio mano pilve skraidžiojo drugeliai.

Tyriausi jausmai, kokius tik galima iš manęs išspausti, žmogui, kurį vėliau laikai savo geriausiu draugu/broliu/patarėju/sušnekovu ir kažkuo, ką labai norėtum apkabinti vėl.

Maža, baili mergaitė, stovinti ir norinti perduoti kažką, ką taip saugo savo rankinėje, bet taip ir neišdrįstanti. Virpančios kojos ir dūstantys drugeliai neleidžia ištarti kažko, kas užstrigo gerklėj.

Dabar gi suprantu, kad didžiausia gėda būna dėl dalykų, kurių neišdrįsti padaryti.

Didžiausia gėda, savigrauža, gailestis.

Jausmai iš praeities tylutėliai pasiglemžia mano dabartį.

Nostalgija ir suvokimas, kad nori atgal.

Nebenori ištarti neištartų žodžių, bet be galo nori pamatyti jį laimingą.

Nes jo šypsena ir pozityvumas buvo tai, ko man visada taip trūko.

Ko, tikriausiai, iki šiol man vis dar trūksta. Nes savo pačios pozityvumo man jau nebeužtenka.

—–

Pasiilgau savo pasakos.