- Tau vis dar šešiolika, tik kitaip. Visada galvojau, kad tie metai, kuriuos praleidžiame atskirai, tave pakeis. Kad kartą grįžęs rasiu tave visiškai kitokią.
Bet to niekad taip ir neįvyko, kaskart grįžęs aš randu tave labai tave, su naujom patirtim, mintim, bet tokią savą. Ir kaskart būna liūdna.
Būna liūdna, kad reiks sugrįžti iš šito sugrįžimo.
Išsitempia mane į pievą valgyti picos.
Penktadienio piknikas.
Gulime šalimais ant šiltos, vasara kvepiančios žolės ir piešiame savo tobulus pasaulius drauge, kaip senais gerais laikais, kai dar turėjome visą pasaulio laiką.
Ir tikrai atrodo, tarsi jis niekad nebuvo manęs palikęs.
Tarsi ilgi metai nesimatymo tebuvo vakar.
Tas pats juokas, tos pačios žibančios akys ir tas pats jaukumas.
Tik šiek tiek daugiau raukšlių aplink akis, jam besišypsant.
Ir aš vėl įsimyliu.
Įsimyliu save šešiolikos.
Kurios taip niekad ir nemylėjau.
Kuri visada atrodė tik būsianti gėris, bet niekaip ne esanti.
Kas buvo labai didelė klaida.
Įsimyliu save ir dabartinę.
Tokią, kuri sugebėjo būti savimi visą tą laiką. Išlikti savimi, nepaisant gyvenimo.
-Iš visų sutiktų moteriškių, iki šiol tu man keisčiausia.
Šypteliu.
Žolė ima švelniai šaldyti nuogus pečius ir aš pakylus nuo jos patraukiu namo, įgerdama į save kiekvieną vasariško vėjo gūsį, kiekvieną pašnekovo žodį, juoką, nevalingą atodūsį.
Grįžusi dar bandau planuoti vakarą miesto apsupty, bet baigiu savo dieną apsikabinusi žiurkę ir žiūrėdama serialą.
Tokie vat tie penktadieniai.
Rodyk draugams