-Įdomu, kokia tu būsi po kelerių metų? - tylą pertraukia klausimas.
Nuriju gumulą, įstrigusį gerklėj, bet taip nieko ir neištariu.
Nusisuku, kad nematytų mano veido. Veido, kuris sunkiai susilaiko nesusiraukęs į susigraudinusio ir vargiai ašaras sulaikančio savy hipopotamo grimasą.
O tada - tyla.
Tyla, trunkantį gerą laiką, kol galiausiai ateina suvokimas, o gal tiksliau aibė su tuo suvokimu susijusių klausimų - nuo kada aš tapau toks jautrus? Nuo kada mane graudina, taip be galo graudina, ateities suvokimas? Ateities, kurioje nebus dalykų . Nuo kada aš leidau dalykams tapti tokiais velniškai svarbiais man?
Ir tylą pertraukia juokas. Mano paties juokas, prasidėjęs nuo kikenimo ir pasibaigęs kvatojimu. Tai taip graudu, kad net juokinga.
Juokinga koks silpnas, pasirodo, galiu būti. Juokinga, kaip nebesugebu kontroliuoti savęs ir savo logiško suvokimo ties kai kuriais dalykais. Juokinga, kad aš negaliu nieko pakeist. Juokinga, kad nuo pat pradžių žinojau kaip atrodys dalykai pabaigoje, bet vis tiek tai velniškai skausminga.
O kai ateis pabaiga, kas tada? Ties ta akimirka, man tokia tuštuma. Nebegaliu įsivaizduoti toliau negu tai. Ten manęs neegzistuoja dar.
Tas suvokimas vertas gilaus juoko.
Rodyk draugams